Akumuliacinė talpa. Reikalinga, bet yra alternatyvų.

Kiekvienas pastatas pats savaime yra akumuliacinė talpa. Name sukaupiama katilo pagaminta šiluma ir daroma viskas, kad kuo mažiau jos būtų prarandama. Bėda ta, kad tokioje ,,talpoje“ nėra patogu gyventi – stipriai svyruoja temperatūra. Senoliai šią problemą sprendė labai paprastai ir efektyviai – statydavo masyvias krosnis, o dūmtakį paversdavo šildoma siena. Didžiulė molio masė vėsta palengva – štai Jums ir temperatūros reguliavimas. Šį rudenį Suomijoje mačiau fantastinę savo paprastumu akumuliacinę krosnį (veikiančią!) Maždaug 0,7m skersmens ir virš 2 m aukščio iš skardinių žiedų sunertas cilindras su dūmtakiu viduje, užpildytas moliu, apątinėje dalyje įrengta nedidelė pakura. Pastačius tokią kur sodyboje – ekskursijos važiuotų žiūrėti. Užmiršau pridurti – tai gamyklinis produktas.

Krosnių nebėra, sumontuoti dažniausiai per didelio galingumo (kad ilgiau smilktų!) katilai, išvedžiotas centrinis  šildymas. Ketaus radijatoriai masiškai keičiami  į skardinius. Rezultatas – šildymo sistemoje labai sumažėjo vandens tūris. Tokią sistemą suvaldyti pakankamai sudėtinga. Tai šalta namuose, tai vanduo sistemoje verda.  Atsirado apatinio degimo katilai, šilumos gaminimas šiek tiek suvaldytas, tačiau vėl bėda – kai degimas katile vyksta su oro trūkumu, vaizdžiai kalbant, kas antra pliauska nesudegusi pro kaminą iššoka, pakeliui dar visą katilo vidų degutu ištepa.

Problemą galima spręsti dviem būdais: arba  kažkur sukaupti katilo gaminamą šilumą, leidžiant katilui dirbti nominalia galia bei maksimaliu efektyvumu, po to ją pagal poreikį atiduodant į pastatą, arba išmokti valdyti katile pagaminamos šilumos kiekį ir gaminti jos tiksliai tiek, kiek tuo metu reikia. Pirmas variantas – prie katilo reikia statyti akumuliacinę vandens talpą, kurioje  tilptų bent vieno užkūrimo metu pagaminta šiluma. Alternatyva – automatinis degiklis (dujų, skysto kuro, medienos granulių), kuris gamins šilumą tik tada, kai reikės. Kas geriau – sekančiame rašinyje.