Daily Archives: 2013/10/18

Akumuliacinė talpa. Reikalinga, bet yra alternatyvų.

Kiekvienas pastatas pats savaime yra akumuliacinė talpa. Name sukaupiama katilo pagaminta šiluma ir daroma viskas, kad kuo mažiau jos būtų prarandama. Bėda ta, kad tokioje ,,talpoje“ nėra patogu gyventi – stipriai svyruoja temperatūra. Senoliai šią problemą sprendė labai paprastai ir efektyviai – statydavo masyvias krosnis, o dūmtakį paversdavo šildoma siena. Didžiulė molio masė vėsta palengva – štai Jums ir temperatūros reguliavimas. Šį rudenį Suomijoje mačiau fantastinę savo paprastumu akumuliacinę krosnį (veikiančią!) Maždaug 0,7m skersmens ir virš 2 m aukščio iš skardinių žiedų sunertas cilindras su dūmtakiu viduje, užpildytas moliu, apątinėje dalyje įrengta nedidelė pakura. Pastačius tokią kur sodyboje – ekskursijos važiuotų žiūrėti. Užmiršau pridurti – tai gamyklinis produktas.

Krosnių nebėra, sumontuoti dažniausiai per didelio galingumo (kad ilgiau smilktų!) katilai, išvedžiotas centrinis  šildymas. Ketaus radijatoriai masiškai keičiami  į skardinius. Rezultatas – šildymo sistemoje labai sumažėjo vandens tūris. Tokią sistemą suvaldyti pakankamai sudėtinga. Tai šalta namuose, tai vanduo sistemoje verda.  Atsirado apatinio degimo katilai, šilumos gaminimas šiek tiek suvaldytas, tačiau vėl bėda – kai degimas katile vyksta su oro trūkumu, vaizdžiai kalbant, kas antra pliauska nesudegusi pro kaminą iššoka, pakeliui dar visą katilo vidų degutu ištepa.

Problemą galima spręsti dviem būdais: arba  kažkur sukaupti katilo gaminamą šilumą, leidžiant katilui dirbti nominalia galia bei maksimaliu efektyvumu, po to ją pagal poreikį atiduodant į pastatą, arba išmokti valdyti katile pagaminamos šilumos kiekį ir gaminti jos tiksliai tiek, kiek tuo metu reikia. Pirmas variantas – prie katilo reikia statyti akumuliacinę vandens talpą, kurioje  tilptų bent vieno užkūrimo metu pagaminta šiluma. Alternatyva – automatinis degiklis (dujų, skysto kuro, medienos granulių), kuris gamins šilumą tik tada, kai reikės. Kas geriau – sekančiame rašinyje.

Savitakinė cirkuliacija. Puiku!

Daugumoje prieš 20 ar daugiau metų statytų namų buvo montuojamos savitakinės šildymo sistemos. Šiuo metu jos dažniausiai ir rekonstruojamos. Kaip – čia jau kitas klausimas. Teko matyti įvairių sprendimų. Daugiausia jie paremti principu ,,darysim viską naujai“. Patogu – daug mazgų, daugiau pinigėlių. Keisčiausia, kad šiuo atveju užsakovų ir meistrų nuomonės beveik visada sutampa.

 Bandykime aiškintis. Savitakos sistemoje cirkuliacija vamzdynuose vyksta iš katilo išeinančio ir į jį grįžtančio vandens temperatūrų skirtumo dėka. Vandeniui šylant, mažėja jo tankis ir lengvesnis vanduo kyla į viršų. Radiatoriuose vanduo atvėsta, vėl pasunkėja ir skuba žemyn. Akivaizdu, kad kuo didesnis tempertūrų skirtumas tarp išeinančio iš katilo karšto  ir grįžtančio ataušusio vandens, tuo didesnis cirkuliacijos greitis. Dėl tos pačios priežasties katile labai efektyviai vandeniui perduodama dūmų šiluma. Savitakos sistemose šilumos srautai per radiatorius nustatomi parenkant reikalingus vamzdžių skersmenis. Labai svarbu teisingai sumontuoti. Dažniausiai pasitaikanti problema – nevienodai šyla radiatoriai dėl neteisingai parinktų  ar blogai išvedžiotų vamzdžių.  Paprastai sprendžiama radikaliai – įmontuojamas cirkuliacinis siurblys. Užsakovui gerai (radiatoriai šyla kaip niekada anksčiau), meistrui irgi gerai (darbas padarytas, užsakovas patenkintas). Ir abu net nesusimąsto, kad nuo šiol kuro reikės daugiau…  Siurbliu sistemoje varinėjamas vanduo nespėja pakankamai atvėsti, karštas grįžta į katilą ir nepaima iš dūmų tiek šilumos, kiek galėtų. Supratus bėdą, bandoma gelbėtis – montuojami pamaišymo vožtuvai, įvairiausi reguliavimo kontūrai ir t.t. Galų gale, jeigu viską padarome teisingai, pasiekiame prieš tai buvusias kuro sąnaudas.

Galimas ir kitoks sprendimas. Nereikia cirkuliacinio siurblio, nereikia visų pamaišymų ir t.t. Sumontuokite prie radiatorių termostatinius ventilius. Nušausite iš karto du zuikius. Užmiršite, kad kai kurie radiatoriai nenoriai šildavo  ir turėsite galimybę kiekvienoje patalpoje nustatyti norimą temperatūrą. Tada jau bus galima pagalvoti ir apie komforto sukūrimą bei realų kuro taupymą. Apie tai – kituose straipsneliuose.